Tekstilės atnaujinimo studijos „Denim Diaries“ įkūrėja Milda Paukštė įsitikinusi, kad lietuviai vis dar mieliau perka pigius naujus daiktus, nei pagamintus iš antrinių žaliavų. Įkūrusi savo parduotuvę, dabar ji daugiausia dėmesio skiria žmonių švietimui apie per didelio vartojimo pavojus ir kodėl daug geriau daiktams suteikti antrą gyvenimą.
Mintis įkurti tekstilės atnaujinimo studiją M. Paukštei kilo prieš keletą metų. Norėjosi išbandyti prekybą produktais iš antrinių žaliavų – netikėta, bet šiam epochai aktuali kryptis. Žvilgsnis nukrypo į džinsus, kurie tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dėvimi kasdien, didžiuliai jų kiekiai nuolat išmetami kaip prekybos likučiai ir po dėvėjimo, o atgimti šansų beveik neturi.
Prieš pandemiją, kai Vilnių dažnai lankydavo turistai, gaminių iš perdirbtų džinsų pasiūla atrodė įdomi mūsų tapatybės dalis. Dauguma lietuvių prisimena, kaip pardavinėjo dėvėtus drabužius arba močiutė ką nors naujo numezgė iš suplyšusio megztinio ar mama ką nors siuvo iš senų suknelių. Šios patirtys suformavo pasaulėžiūrą, kuri vėl aktuali šiandien, klimato krizės akivaizdoje. Mildos parduotuvėje buvo galima įsigyti jos pačios ir kitų Lietuvoje iš džinsų siuvančių žmonių darbų.
Kiekvienas užsukęs prisiminė savo mėgstamiausių ar nemėgstamiausių džinsų istorijas, bandė juos taisyti ir panaudoti pakartotinai. Pardavėjo ir pirkėjo pokalbiai apėmė tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Kai lankėsi vokiečiai ar skandinavai, jie nustebo, kad mes Lietuvoje jau kalbame šia tema ir esame taip pažengę, kad pragyvename iš antrinių produktų prekybos. Švedijoje yra visas prekybos centras, skirtas naudotoms prekėms, atsakingai gaminamam maistui ir tvaraus gyvenimo būdo idėjoms. Lietuviai gyrė gaminius, dėkojo už idėją ir planavo pabandyti pasigaminti patys. Tad Milda džiaugėsi, kad buvo šaunu įkvėpti kitus. Tačiau buvo ir problemų. Daugelį atbaidė kaina, pavyzdžiui, 30 eurų už prijuostę, 40 eurų už kilimėlį, 90 eurų už sėdmaišį. Bet juk gamyba iš antrinių žaliavų užtrunka ilgiau nei siuvimas iš naujo ritinio. Reikia rinkti, skalbti, atrinkti žaliavas, kiekvieną daiktą siūti iš likučių, be galimybės sukurti kelis tokius pat. Beje, visoje ES atliekami tyrimai rodo, kad lietuviai nelinkę teikti pirmenybės antrinio dizaino gaminiams ir verčiau renkasi visiškai naują. Lietuvius geriausiai motyvuoja galimybė sutaupyti, kitaip tariant, praktiškumas. Antrą galimybę suteikiame ne tik pataisydami suplyšusį drabužį, bet ir parduodami nebereikalingą daiktą.
Paukštei labai aktualios aplinkosaugos ir antrinio daiktų panaudojimo idėjos. Pavyzdžiui, Kalėdos ją ima liūdinti, kai pamato negailestingą dovanų popieriaus, žaislų, kurie vaikams bus pertekliniai ar trumpalaikiai, plėšymą. Mieste šventiniu laikotarpiu matomi vaikai, nešini plastikiniais šviečiančiais balionais, primenančiais didžiulius muilo burbulus. Jie pritemdavo arba nustodavo šviesti net nepasiekę namų. Milda tame nebemato grožio – tik beprasmybę, pinigų švaistymą ir taršą. Daug geriau jiems padėti suprasti, kad yra alternatyvų. Pavyzdžiui, prieš pat Kalėdas ji išmokė vienos įmonės darbuotojus suvynioti dovanas į skareles. Visi pajuto skirtumą tarp ausį draskančio dovanų popieriaus plyšimo ir ramaus išvyniojimo, vienkartinio naudojimo ir galimybės dešimt ar dvidešimt kartų įvynioti dovaną į tą patį audinį. Per vieną dieną šį metodą praktiškai išbandė 100 žmonių, tam sugaišę valandą laiko. Jei kiekvienas iš jų papasakos bent vienam žmogui savo įspūdžius, jau žinos 200 žmonių. Tokios mintys ir išgyvenimai pakelia nuotaiką.
Pamažu M. Paukštės gamyba ir planinė prekyba virto mokymais. Šiuo metu ji užsiima aplinkosaugine komunikacija ir edukacija. Tai padeda paskleisti žinią daug plačiau. Kūrėją žavi tvarumo temos platumas ir gylis. Pradėjusi domėtis, ji suprato, kiek mažai žino ir kaip mažai ją supranta aplinkiniai. Puikiai žinome, kur įsigyti naujus džinsus, o kur juos išmesti – klausimas. Milda yra girdėjusi sakant, kad tekstilės ryšulius žmonės naudoja kūrenimui, namų šildymui ir džiaugiasi, kad jie gerai dega. Tai baisu. Juk yra ne tik natūralių medžiagų, bet ir elastano ar poliesterio. Deginti yra tas pats, kas plastikinį butelį mesti į židinį. Šį „gėrį“ įkvepia ir patys degintojai, ir aplinkiniai. Arba nusėda ant daržovių, kur tikimės užauginti švarių pomidorų, žolelių ar bulvių. Susitikimų su vaikais metu M. Paukštė skaito džinsų etiketes – jose pasakojama, iš ko džinsai pagaminti, iš kur atkeliavo, kodėl siuvami Kinijoje, Indijoje ar Bangladeše. Išardžius džinsus, paaiškėja, kad tai gana sudėtingas gaminys, su daugybe įvairių detalių, siūlių, įvairių kniedžių. Ir kodėl jie taip greitai išeina iš mados, kad net nespėtume jų nusipirkti. Mildai rūpi vaikų neišmanymą paversti žiniomis, padėti jiems suprasti, kad daug ką galima nuveikti pasikliaujant tik savo rankomis, pavyzdžiui, pasitaisyti drabužį, kad niekas nepastebėtų trūkumo.
