Turinys
1. „Ežio namas“ – miuziklas apie gyvenimą, namus ir tvarumą
Įvadas:
Marijampolės meno mokykla kiekvienus mokslo metus užbaigia muzikiniu choreografiniu spektakliu, sukurtu bendromis mokinių ir mokytojų pastangomis. 2023 metais tai buvo „Z karta“, 2024 metų gegužės 15 dieną miesto visuomenei parodyta miuziklo „Ežio namas“ premjera. Šis muzikinis spektaklis buvo statomas sausio-gegužės mėnesiais. Jame buvo aptartos kelios svarbios problemos. Kūrėjai į pirmą vietą iškėlė žmogaus egzistencines problemas, ieškojo atsakymų į klausimus „Kur yra mūsų namai, kur mes gyvename, kur ramybė ir džiaugsmas, kur jauku, šilta ir be galo gera? tiesiog būti? Kur mūsų širdis?“
Antra problema – pastangos suvienyti visus muzikinio spektaklio kūrėjus – dailininkus, muzikantus ir choreografus.
Ir trečia, ne mažiau svarbi tema – tvarumas kūryboje.
1.1 Ištekliai, medžiagos:
Spektaklio kūrėjai – Marijampolėje gimę ir augę menininkai ir mokytojai, meno mokyklos dailės, choreografijos ir muzikos programų mokiniai. Taigi, juos sujungus, spektaklis buvo visų mokykloje dėstomų dalykų integracija.
Scenografijai panaudotos antrinės žaliavos. Herojų drabužiai buvo siūti ne tik iš naujų medžiagų, bet ir iš dėvėtų drabužių, daugelis spektaklio elementų buvo sukurti iš jau naudotų ir dar tinkamų naudoti buityje daiktų.
1.2 Idėjos įgyvendinimas, tvarumas:
Mokyklos dailės mokytojai ir mokiniai gerą mėnesį rinko ir kaupė kartonines dėžes, iš kurių buvo gaminamos 4 metrų konstrukcijos: ežiuko namelis, krosnis, baldai, indai. Namas buvo meniškai išraižytas, prie konstrukcijų ir baldų pritvirtinti ratukai, kad būtų galima stumti ir transformuoti scenografiją. Naudoti statybiniai padėklai gražiai tilpo ant scenos, o baldai (stalai ir lovos) buvo naudojami ne tik kaip scenografijos elementai, bet padėjo choreografijos mokiniams atlikti išraiškingas šokio kompozicijas. Pati kartono (popieriaus) tekstūra labai šilta, maloni liesti. Šios detalės labai lengvos, todėl apšvietimo pagalba buvo išgauti itin gražūs efektai.
Apdegusiam namui vaizduoti panaudotos medžiagų atraižos, jas pritvirtinus iš kitos konstrukcijos pusės ir apvertus konstrukcijas.
Dabar šios konstrukcijos yra mokyklos salėje. Kadangi ši patalpa turi akustinių problemų (labai didelis aidas), tai sukonstruotų dėžučių pagalba siekiama „sugerti“ garsą. Taip pat apšvietimo pagalba galima sukurti įvairias nuotaikas ir tai pravers kituose renginiuose. Interjero detalėmis pasitarnaus krosnis, baldai ir kt. Vadinasi, spektaklio scenografija ir toliau tarnaus kitiems mokyklos poreikiams.
Spektaklio veikėjai – ežiukai – buvo aprengti juodais vienkartiniais lietpalčiais, o spygliai buvo pagaminti guminių juostų pagalba. Ši apranga taip pat bus naudojama lauke per lauko renginius kaip apsauga nuo lietaus.
Taigi visa scenografija buvo sukurta iš jau naudotų ir dar tinkamų naudoti buityje daiktų. Tai puikus tvarumo įrodymas, kad viską galima prikelti „naujam“ gyvenimui.
1.3 Muzikos panaudojimo originalumas:
Šokių muziką spektakliui kūrė eksperimentinės muzikos kūrėjas Gintas K. Tai namuose girdimų garsų, triukšmų, žinomų muzikos kūrinių fragmentų, įprastų instrumentų, įvairių garso efektų mišinys, gautas apdorojant juostas kompiuterinėmis technologijomis.
Kaip sakė pats autorius, čia susilieja avangardinė, elektroninė, industrinė, noise, elektroakustinė ir moderni akademinė muzika. Skambant šio kūrėjo muzikai, choreografijos programos mokiniai daug improvizavo, žaidė judesiais, dėliojo choreografiją.
Kita spektaklio muzika taip pat buvo perkurta, pridedant modernių ritmų, kitų stilistinių elementų – kad mažiems vaikams būtų kuo įdomiau pasirodyti. Taip pat yra keletas akademinės muzikos pavyzdžių.
Kuriant tokio pobūdžio spektaklius kūrėjus vienija originalumo siekimas, meno kūrimas kaip alternatyva kasdienybės rutinai, noras tobulėti. Per muziką, šokį ir meną mokiniai mokomi gyvenimo prasmės, naujovių ir tvarumo.
1.4 Lietuvos muzikantai įgyvendina žaliąsias idėjas
Įvadas:
Žalios ir tvarios idėjos ateina ir į muzikos pasaulį. Kaip Lietuvos muzikantai ir muzikos industrijos atstovai atsižvelgia į gamtos išsaugojimą skatinančias idėjas? Apie meilę gamtai, gamtos puoselėjimą ir dideles (meta)fizines paslaptis, egzistuojančias miškuose, ežeruose, upėse, pievose ir visoje gyvojoje gamtoje, galite išgirsti dažnuose muzikos kūrėjų interviu. Reggae muzikos grupė Minister of Echology teigia, kad ekologija yra neatsiejama jų kasdienio gyvenimo dalis. Taip pat verta paminėti, kad glaudaus ryšio su gamta tendencijos ypač ryškios tarp etnomuziką kuriančių menininkų ir lauko įrašų entuziastų. Šias dvi sritis sujungė Donatas Bielkauskas, pristatęs konceptualų kūrinį „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui”, kuriuo kvietė apmąstyti miesto ir gamtos santykį, ieškoti kelių į šių dviejų polių sambūvį.
1.5 Ištekliai, tvarumo įgyvendinimas:
Kalbant apie žalias idėjas, atsispindinčias menininkų darbuose, akivaizdu, kad tiesioginių bandymų remtis klimato kaita, raginti saugoti gamtą nėra daug. Grupės „Uprising Tree“ albume „Rainbow People“ skamba gamtos tausojimo idėjos, taip pat debiutiniame Mantvydo Leono Pranulio albume „Melagis, kuris įsimylėjo tiesą“ yra kūrinys „Global Warning“, kuriame G. Thunberg pasisakymai naudojami kaip kompozicinių detalių fragmentai.
2019 metais Juozas Milašius išleido plokštelę „Electric & Acoustic“. Albumas, išleistas ribotu 213 egzempliorių tiražu, turi skirtingus viršelius. Ir šie viršeliai yra seni albumų viršeliai, prikelti naujam gyvenimui. Juozas, padedamas draugų, atsakingų už išmesto vinilo utilizavimą, gavo daug senų vinilinių plokštelių, kurių bendras skaičius tikriausiai viršijo toną. Juozas pasirinko iš šios medžiagos ir lipdė kažką naujo. Jis nulipdė būsimo albumo viršelius, taip įnešdamas naujos gyvybės ant nebūties slenksčio buvusiems praeities kūriniams. Įrašų pristatymo renginyje taip pat buvo surengta speciali paroda/instaliacija, kurioje lankytojai, autoriaus paskatinti, galėjo apmąstyti perdirbimo, išlikimo, senėjimo ir kitus klausimus.
Dėmesį į medžiagų perdirbimo svarbą atkreipė drone/ambient muzikos projektas „Skeldos“, kurio nuostabiai gilaus albumo „Ilgės“ kasetės buvo supakuotos į dėžutes iš perdirbto popieriaus. Šiuo keliu pasuko ir Andrius Šimkūnas su savo lauko įrašų projektu „Sala“, „paSaloje“ pristatęs vinilinę plokštelę.
Daina Pupkevičiūtė pasiūlė gražią reklamą muzikos pagalba. Drone/ambient stiliaus muziką kuriantis atlikėjas 2020 metais pristatė albumą „Budynės. Sonata už gęstančią šviesą”, kurią ji skyrė apmąstyti nykstančią ekosistemą, atkreipti dėmesį į mus supančios aplinkos trapumą. Tačiau idėją lydėjo gražus ir rūpestingas gestas – visi albumo autoriaus surinkti pinigai platformoje Bandcamp atiteko Sengirės fondui, kuris prisideda prie senųjų miškų išsaugojimo.
Aktyviai gamtosaugą savo veiklose akcentuoja kanklininkė, pedagogė Lina Žilinskaitė. 2020 metais ji penkis mėnesius gyveno ir dirbo Islandijoje. Per tą laiką ji atliko muzikinį pasirodymą didžiausio Europos ledyno Vatnajokudlio urve, siekdama atkreipti dėmesį į nesustabdomą tirpimo procesą. Bet šalia to ji dalyvavo moksliniame-aplinkosauginiame projekte „Ocean Missions Iceland“, kurio metu valė Islandijos pakrantes ir padėjo tyrinėti Atlanto vandenį.
Kompozitorius Linas Baltas jau daug metų domėjosi ekologijos ir tausojančio vartojimo temomis, o pernai aktyviai kalbėjo apie artėjantį albumą „Bitė“, skirtą klimato atšilimo temai. L. Baltas siekė ekologijos idėją perkelti į albumo leidybos procesą, tad fizines albumo kopijas siekiama gaminti tik iš aplinkai nekenksmingų medžiagų.
Muzikos verslas glaudžiai susijęs su atributikos gamyba. Tai išreiškiama ne tik įvairiais drabužiais, bet ir raktų pakabukais, puodeliais ir pan. „Golden Parazyth“ narys Giedrius Širka, kurio santykis su gamta daugeliui itin gerai žinomas ir spėjęs tapti legendiniu, pernai pristato albume „Empatijos“ sakė, kad vardan gamtos tausojimo atsisakė suvenyrų su albumo atributika.
1.6 Nauda ir efektyvumas:
Internete gausu straipsnių apie tvariausius muzikos festivalius. Pasaulinės tendencijos yra tokios, kad festivaliai keičia savo veiklą, atsižvelgiant į gamtosaugą.
Stebint Lietuvos muzikos festivalių komunikaciją, daugelis mini ekologiškumą. „Galapagai“, „Braille Satellite“, „Karklė“, „Kilkim žaibu“, „Mėnuo Juodaragis“, „Tamsta Festival“ ir kt., jie vienaip ar kitaip užsiminė ar tebeužmena apie draugiškumą gamtai ir skatina festivalio vietas palikti su kuo mažiau žmogaus veiklos pėdsakų. Dažniausiai viskas susiveda į paprastą nešiukšlinimą ir pagarbų elgesį gamtoje. Plastikiniai indai iš Lietuvos festivalių iš esmės išnyko. Taigi lietuviai tikrai pažengę į nešiukšlinimą ir neteršiančių indų naudojimą.
Tačiau yra ir festivalių, kuriuose į ekologiją žiūrima plačiau. 2004 m. pianisto Roko Zubovo ir jo draugų inicijuotas tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“. Festivalis Nidoje stebina ne tik kultūrine programa, bet ir nuolatiniu rūpesčiu gamta. Organizatoriai rengia ekologinius plenerus, jau kelerius metus vykdo šiukšlių akciją (atsinešus maišą su paplūdimyje surinktų šiukšlių į koncertą buvo galima nemokamai patekti), o 2020 metais Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantai buvo atvežti elektriniu autobusu „Dancer“ gaminamu Klaipėdoje ir pakvietė visus norinčius susipažinti su lengviausiais ir aplinkai draugiškiausiais autobusais pasaulyje.
1.7 Paveldo ir roko sąveika muzikoje
Įvadas:
Senos lietuviškos dainos nemiršta. Jas atgaivina ir atlieka įvairūs liaudiškos muzikos grupės ir kolektyvai, tačiau tam neabejingi ir šiuolaikinės muzikos kūrėjai. Folkloro ir roko derinio pavyzdžiai – lietuvių folkroko grupės „Skylė“, „Pievos“, „Atalyja“, „Žalvarinis“, „Kitava“, „Spanxti“, „Marga muzika“ ir kt.
Bene ryškiausia folkroko grupė – 2001 metais susikūrusi „Žalvarinis“, jungianti lietuvių folklorą su sunkiuoju roku ir metalu. Jame susijungia paveldas, šiuolaikiniai muzikos ritmai, tvarumo siekimas, ekologinių idėjų įgyvendinimas.
1.8 Paveldo ir modernumo sąveika:
„Žalvarinis“ – ekspresyvi folk roko grupė iš Vilniaus, viena garsiausių modernizuoto folkloro grupių Baltijos šalyse.
Grupės įkūrėjas, vadybininkas ir muzikos autorius – Robertas Semeniukas. „Žalvarinis“ – archajiškas folkloras, jo interpretacijos ir šiuolaikinės muzikos stiliai, nuo bliuzo iki roko ar world muzikos, sintezė. Liaudies meną derinant su šiuolaikine muzika išgaunamas kontrastingas ir savitas skambesys. Kurdami ir aranžuodami dainas, muzikantus įkvepia tokios grupės ir atlikėjai kaip Led Zeppelin, AC/DC, Pink Floyd, Deep Purple, Miles Davis, Frank Zappa ir daugelis kitų. 2001 m. kompozitorius ir prodiuseris R. Semeniukas subūrė dviejų kolektyvų – metalo grupės „Ugnėlakis“ ir apeiginio folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ – narius, aranžavo 9 liaudies dainas ir įrašė debiutinį grupės albumą „Žalvarinis“. Žodis „žalvarinis“ kilęs iš žodžių „žalias“ ir „varis“, todėl kartais vadinamas dviejų žodžių junginiu „žaliasis varis“. Vienas svarbiausių grupės tikslų – atgaivinti jau nykstančias lietuvių liaudies dainas. Šiuo metu grupėje dalyvauja vokalistai – Sigita Jonynaitė, Viltė Ambrazaitytė, Robertas Semeniukas, koncertuose talkinantys sesijos muzikantai. Grupės energija ir rokenrolinis, bliuzinis groove‘as įsuka, išjudina visus. Todėl nenuostabu, kad grupė pasirodo įvairiuose roko muzikos festivaliuose ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje (vienas prestižiškiausių Anglijos festivalių „The Henley Festival“), Estijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Kinijoje. Per dvidešimt gyvavimo metų buvo įrašyta dešimt muzikos albumų, grupė grojo beveik visuose Lietuvos miestuose, dalyvavo „Baltijos kelio“ minėjimo koncertuose, Nepriklausomybės dienos minėjimuose Lietuvoje ir užsienyje. Grupės muzika skamba filmų garso takeliuose, radijo stotyse, televizijoje, taip pat įtraukta į abiturientų muzikos egzamino klausimą. Grupės repertuare – liaudies dainos iš įvairių Lietuvos regionų („Dijūta“, „Bitela“ ir kt.). „Zallis warris“ atlikta rekonstruota prūsų kalba. Sceninis grupės įvaizdis „priderintas“ prie pavadinimo – autentiški žalvariniai papuošalai ir ryškiaspalviai lininiai drabužiai, autentiški batai, ilgi palaidi plaukai. „Žalvarinio“ atliekamose dainose gausu gamtos ir medžio motyvų.
1.9 Tvarumas:
„Žmogus yra neatsiejama visos kūrybos dalis, mes iš ten atėjome, jis mus maitina ir nešioja. Tautosakoje galima rasti daug metaforų, įvairių žmogaus palyginimų su medžiu ar augalu. Augalai ir medžiai yra kaip mūsų antrieji vardai ar gyvybės šaltiniai“, – sako Robertas Semeniukas. „Man patinka lietuvių liaudies dainos, nes jos turi gilų archajišką užtaisą, slypi mistika ir gyvenimo filosofija, sutrų magija traukia ir nepaleidžia, su jomis norisi suktis iki begalybės. Labai palaikome projektą ,,Šimtmečio girios – tai labai svarbus ir prasmingas darbas. Miškas saugo ir puoselėja iki šių dienų, sodinkime medžius jaunoji karta ir viskas bus gerai!
„Žalvarinio“ grupė visada palaikė ekologijos ir tvarumo idėjas, stengiasi dalyvauti su gamtos taršos problemomis susijusiose akcijose ir festivaliuose. Buvusi ansamblio vokalistė Ineta Meduneckytė nuo 2018 metų vadovauja VšĮ „Etnoprojektai“, tai etnoorientuotų muzikos projektų sklaida, edukacinė veikla, mokymai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar ji aktyviai kuria ir koncertuoja su etno krypties projektu „Folk trio“, o nuo 2019 metų organizuoja kasmetinį etno festivalį „Folk ratu“.
1.10 Originalumas, naujumo ieškojimas.
„Žalvarinis“ nevengia eksperimentuoti ir bendradarbiauti su garsiausiais roko, džiazo, folkloro profesionalais, tad 2014-aisiais grupė sukrėtė net Pasaulio lietuvių dainų šventę, kai savo dainas atliko kartu su jungtiniu Dainų šventės dalyvių choru.
Bendras kūrinys lietuviškiems skrabalams ir elektrinei gitarai „Skrabalrock“ gimė gana netikėtai, kai susitiko muzikantai gitaristas R. Semeniukas ir skrabalais grojantis Karolis Šileika. Skrabalai – įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai, skaptuojami iš medžio – ąžuolo, uosio – tai tradicinis lietuviškas mušamasis instrumentas.
Aštrūs gitaros rifai, roko pulsavimas, folkloras, jo interpretacija ir šiuolaikinių muzikos stilių sintezė, visa tai – „Žalvarinis“. Lietuviškos dainos tradicijos, ugnis ir šiuolaikinės ne tik roko, bet ir bliuzo bei world muzikos įtakos sukuria nepamirštamą, galingą sprogstamą muzikinį mišinį.
