Turinys
1. Gatvės meno kūrimas garsina Marijampolę
Marijampolės miestą galima laikyti viena didele gatvės meno galerija po atviru dangumi. 2011 metų vasarą JAV gyvenantis lietuvių menininkas Ray Bartkus, padedamas bendraminčių ir menininkų, inicijavo simpoziumo „Malonny: Marijampolė-London-New York“ idėją, kurio tikslas – suvienyti skirtingų šalių ir tautybių menininkus bendriems darbams. Šios išskirtinės kultūros iniciatyvos dėka per 30 pasaulio meno kūrinių puošia įvairias miesto erdves, suteikdamos joms išskirtinumo ir kitoniškumo tarptautiniame kontekste.
1.1 Ištekliai, ekologiškumas ir kūrinių tvarumas:
Dailininko Ray Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas“ (2015) nutapytas ant senosios Marijampolės užtvankos pastato sienos. Tai buvo senas, niekuo neišsiskiriantis pastatas. Piešinys nupieštas atvirkštine tvarka ir tikrasis jo vaizdas atsispindi tik vandenyje. Priklausomai nuo gamtos sąlygų, atspindys raibuliuoja arba būna ryškus, o kartais ir visai išnyksta. Menininkas vylėsi, kad kiekvienas praeivis čia ras kažką naujo. Šis piešinys, kaip ir mūsų gyvenimo dienos, kaskart vis kitoks. Veikiamas oro sąlygų ir vandens, šis kūrinys po kelerių metų aptrupėjo, tačiau buvo pataisytas ir restauruotas.
Menininkas mano, kad gatvės menas yra labai demokratiška meno forma, betarpiška, kuriai labai svarbi aplinka. Jis mėgsta per meno kūrinius bendrauti su supančia aplinka, ją keisti, suteikti naują prasmę. Jį įkvepia viskas ir bet kas, pavyzdžiui, senos griūvančios sienos.
Menininkui pavyksta į simpoziumą pritraukti dalyvių iš viso pasaulio. „Iš pradžių buvo nelengva, – sako R. Bartkus. Dabar nepalyginamai lengviau, nes turime gerai atpažįstamą prekės ženklą ir sekėjų visame pasaulyje.” Simpoziume itin vertinami marijampoliečiai savanoriai, padedantys įgyvendinti daugybę darbų.
1.2 Naujumas, unikalumas ir nauda:
Šis darbas papuošė „National Geographic. Nepažinta Lietuva“ žurnalo viršelį. 2019 metais jis buvo išrinktas gražiausiu Lietuvos gatvės kūriniu tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje Adventur”.
Naują gyvybę senosios Marijampolės užtvankos sienoms įkvėpęs Rėjaus Bartkaus nutapytas kūrinys „Tekantis gyvenimas“ dabar vėl kaitina internautų vaizduotę. Populiarumą padidino ir aktoriaus Lucaso Alifano dėmesys. Žinomas aktorius socialiniame tinkle „Facebook“ su draugais pasidalijo „Tekančio gyvenimo“ nuotrauka, paaiškindamas, kad aukštyn kojomis apversta freska teisingai atsispindi vandenyje. Per kelias dienas šis įrašas sulaukė daugiau nei 200 tūkst. patiktukų, 18 tūkst. bendrinimų ir pusantro tūkstančio komentarų. Dar daugiau kaip 10 tūkst. širdelių nuotrauka surinko Lucas Alifano pasidalinus ja „Instagram“ profilyje. Aktoriaus sekėjai komentarų skiltyje dalijosi abejonėmis dėl nuotraukos autentiškumo, esą ji sukurta naudojant nuotraukų redagavimo programas. „Atėjau čia pasakyti, kad tai netikras, prastai retušuotas vaizdas, bet… prieš ką nors teigdamas, pasižiūriu ir pasižiūriu, ką radau, <…> tai yra Lietuvoje“, – dalindamasi užtvankos, nufotografuotos kitu kampu, nuotrauka komentavo vienas internautas. „man susidarė įspūdis, kad čia viskas netikra, nors taip nėra“.
Kūrinys „Tekantis gyvenimas“ garsina Marijampolę visame pasaulyje, taip didindamas miesto patrauklumą, pritraukdamas vis didesnį turistų skaičių ir tuo atnešdamas miestui naudą.
1.3 Skulptūra „Užsišiukšlinusios smegenys“
Įvadas:
Skulptūra „Užsišiukšlinusios smegenys“ buvo kuriama Marijampolės meno mokykloje ir visų pirma kalba apie mūsų smegenų užterštumą. Jų, kaip žmogaus intelektinio prado, atskaitos tašką. Kūrinio filosofija verčia galvoti apie mūsų, kaip homo sapiens virsmą ir „augimą“ globalaus pasaulio kontekste. Skulptūra sukurta iš panaudotų žaliavų.
Pati skulptūra (lot. sculpo – „drožiu“), kaip objektas, yra vizualiųjų menų šaka ir seniausia trimačio meno rūšis. Pastaroji apima erdvinių estetinių, meninių objektų kūrimą iš įvairių medžiagų, aplinkoje esamų formų kopijavimą, tam tikrų jų ypatybių išryškinimą ir pabrėžimą ar abstrakčių objektų kūrimą ir pan. Visi skulptūros kūrimo būdai dažnai sunaudoja daug energijos ir turi neigiamą poveikį aplinkai: elektra, medžiagos ir kt. Kalbant apie skulptūrą „Užsišiukšlinusios smegenys“, jos atlikimui naudojamos medžiagos pabrėžia sąmoningą pasirinkimą. Nenaudojant elektros, vandens ar kitų papildomų medžiagų, atvirkščiai, išskirtinai naudojamos tik antrinės žaliavos.
Problema:
Skulptūrai sukurti naudojamas tvarios, socialiai informatyvios skulptūros „atliekų meno“ metodas, daugiausia dėmesio skiriantis idėjos filosofijai, keliantis klausimus: Kaip mūsų smegenys užsiteršia, prisipildo šiukšlių? Ko ir kaip vengti, kad taip nenutiktų? Skulptūrai „Užsišiukšlinusios smegenys“ buvo pasirinktos tik antrinės medžiagos energijos vartojimo efektyvumo ir atliekų mažinimo tikslais.
Medžiagos:
Skulptūroje „Užsišiukšlinusios smegenys“ panaudotos antrinės žaliavos – popieriaus masė iš popieriaus smulkintuvo, kokybę praradę siūlų rutuliukai, putplasčio atliekos, audinių atraižos ir kt. Visos šios atliekos buvo supakuotos į naudotus polietileninius maišelius ir skaidrią vyniojimo plėvelę. Mokiniai naudojo senus raudonus, praradusius kokybę dažus ir reljefinių klijų likučius. Jau panaudotų medžiagų įtraukimas į skulptūros gamybą leidžia nebenaudoti naujų medžiagų, o naudoti tai, kas jau pasitarnavo.
Skulptūros „Užsišiukšlinusios smegenys“ kūrybiniai etapai:
Mokiniai piešė smegenų eskizus, rinko medžiagą, diskutavo apie darbo eigą, medžiagų panaudojimą, kūrybinę paskirtį ir, žinoma, diskutavo apie žmogaus smegenų veiklą bei taršą. Šiukšlių maišai buvo surišti į vieną bendrą formą, primenančią smegenų tūrį ir formą. Tada visa forma
apvyniojama skaidria vyniojančia plėvele. Su makroflex klijais mokiniai formavo smegenų griovelius. Suformavus reikiamą smegenų formą, paskutiniame etape grioveliai buvo nudažyti raudonais dažais.
Taip jaunas žmogus ugdomas, mokomas kūrybiškai mąstyti, remdamasis filosofiniu principu ir ieškant tvarios koncepcijos. Naudojimas – tai, kas jau panaudota, suteikianti objektams intelektualinio naujumo efektą.
1.4 Atliekų meno skulptūros filosofija ir tvarumas:
Šių dienų madingų žodžių kontekste dažnai girdime tvarumo sąvoką, kuri apima platų informacinį lauką. Štai tausus gyvenimo būdas – tai tausus maisto, drabužių, daiktų vartojimas apskritai, darnios aplinkos kūrimas. Tad vieniems tvarumo „bumas“ yra gyvenimo būdas iš kartos į kartą, kitiems – tik XXI amžiaus „popso“ samprata. Apie tvarumą buvo kalbama XX amžiaus pabaigoje. Pirmą kartą tvarumo sąvoka buvo pavartota 1987 metais Jungtinių Tautų organizacijos ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“, pastaroji išskirtinai akcentavo darnaus vystymosi strategijos siekimą – harmonijos tarp žmonių, gamtos palaikymą ir tarpusavio santykių tarp visuomenės kūrimą.
Skulptūros „Užsišiukšlinusios smegenys“ gimimo priežastys yra dvi. Pirmoji – jaunas žmogus, norėdamas pažinti „pasaulio“ subtilybes ir naujumą, informatyviai užsiteršia. Nesugebėjimas apdoroti informacijos srautų, tinkamai juos paskirstyti į būtinus ir nereikalingus. Antra, ši skulptūra pirmiausia yra edukacinė, kai primena apie mūsų tinkamą mąstymą ir pastangas neteršti savęs informacinėmis šiukšlėmis.
1.5 Žemės menas
Įvadas:
Žemės menas, žinomas kaip Žemės darbai, aplinkos menas yra meno judėjimas, atsiradęs septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Didžiojoje Britanijoje ir JAV, tačiau yra ir kitų šalių pavyzdžių. „Žemės menas“ praplėtė meno ribas naudojamų medžiagų ir kūrinių vietos atžvilgiu. Naudotos medžiagos dažnai buvo medžiagos iš Žemės, įskaitant dirvožemį, uolienas, augmeniją ir vietoje prieinamą vandenį, o darbo vietos dažnai buvo toli nuo gyvenamųjų centrų. Buvo daroma sunkiai pasiekiamų vietų fotodokumentacija, kuri dažniausiai grąžinama į miestų meno galerijas.
Naujumas ir unikalumas:
Šio meno judėjimo idėja buvo atmesti meno kūrimo komercializavimą. Tuo metu kilo ekologinis judėjimas. Kartu vyravo kaimo gyvenimo idealizavimas, paprastumas, atsigręžimas į gamtą. Planeta Žemė tampa žmonijos namais.
Meno forma įgavo pagreitį septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, nes žemės menas nebuvo lengvai paverčiamas prekėmis, skirtingai nei to meto „masinės gamybos kultūros šlamštas“. Šiuo laikotarpiu žemės meno šalininkai atmetė muziejų ar galeriją kaip meninės veiklos vietą ir kūrė monumentalius kraštovaizdžio projektus, kurių tradicinė transportuojama skulptūra ir komercinė meno rinka nepasiekė, nors galerijų erdvėse dažnai būdavo teikiama fotografinė dokumentacija. Žemės meną įkvėpė minimalistinis menas ir konceptualus menas, taip pat šiuolaikiniai judėjimai, tokie kaip De Stijl, kubizmas, minimalizmas, Constantin Brancusi ir Joseph Beuys darbai. Vienas pirmųjų žemės darbų menininkų buvo Herbertas Bayeris, dirbęs 1955 metais Grass Mound Aspen mieste, Kolorado valstijoje.
Medžiagos:
Žemės menas pasirodė ir Lietuvoje. Žemės meno atstovai meninius objektus kuria iš čia pat gamtoje randamų medžiagų: sausuolių, žabų, lapų, akmenų, smėlio, molio. Čia pat, gamtoje, jie ir eksponuojami. Dėl prieinamų ir paprastų medžiagų žemės menas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprastas. Tačiau, kaip ir kiekvienam meno kūriniui, idėja yra būtina. Žemės meno kūrėjas mato viziją, kaip pakeisti, transformuoti ir meniškai formuoti pasirinktą gamtos objektą. Dažnai tobulas objektas sukuriamas beveik nieko nekuriant, tik ką nors išryškinant. Čia ypač svarbus jautrumas aplinkai: kuo mažesnis kūrėjo „aš“, tuo didesnis darbas. „Menininkas turi paklusti gamtai, prisitaikyti prie konkrečios vietovės ypatumų“, – aiškina lietuviškosios žemės meno mokyklos puoselėtojas M. Gvildys.
„Žemės menas – taip vadinami tie kūriniai, kurie sukurti iš natūralių medžiagų ir pavaldūs laikinumui, kitaip tariant, gamta integruoja tai, kas čia visada buvo, bet atrodė visiškai kitaip, nepridedant nieko papildomai, kas būtų svetima. “ – sako Marijus Gvildys
„Laikinumas ir kaita – svarbiausia žinia, kurią perteikia gamtą atspindintis žemės menas. Ji primena, kaip svarbu džiaugtis akimirka ir moko pajusti jos išskirtinumą“, – esmę atskleidžia žinomas Lietuvos floristas.
1.6 Idėjos įgyvendinimas:
Marijampolės meno mokykla 2024 metais priėmė iššūkį ir birželio mėnesį rengia Žemės meno skulptūrų plenerą „I’art del la terre“.
Parkas, besiribojantis su meno mokykla, tarsi maldauja menininkų kūrybiškumo, išnaudojant šį unikalų kraštovaizdį, naudojant tvarias, natūralias medžiagas. Pleneras vyko savaitę, tad sulaukė lankytojų, žiniasklaidos, savivaldybės dėmesio. Tvarumo idėja byloja, kad prancūziško stiliaus parkas yra istoriškai svarbus. Šis parkas įkurtas tarpukariu ir tuo metu buvo vienas įspūdingiausių parkų Lietuvoje, apsodintas retais, atvežtiniais medžiais ir augalais, sukurti jaukūs tilteliai per Javonėlio upelį, takai. Deja, šiandien parkas sparčiai nyksta, pelkėja, nuo drėgmės virsta seni medžiai, tad Žemės meno pleneras yra jautrus istorinės atminties ženklas ir būdas įprasminti lietuvišką paveldą.
